Privatumas skaitmeniniame amžiuje.

  Nesenai per Discovery Civilizations kanalą žiūrėjau laidą apie tai, kaip tuometinėje VDR (tiems, kas nežino, Vokietijos Demoratinė Respublika) spec. tarnybos totaliai sekė savo bendrapiliečius. Patys rytų vokiečiai tada juokaudavo, kad Berlyno centrinės bibliotekos sienas sudaro trečdalis smėlio, trečdalis cemento, o visa kita – mikrofonai. Tačiau tai buvo kažkada senai, jau nebeegzistuojančiose valstybėse, kur žmonės buvo laikomi prievarta ir niekas jų neklausdavo sutika jie su tuo ar ne. O kaip gi yra dabar?

Taigi, sveiki atvykę į dvidešimt pirmą, skaitmeninį amžių…

Šiais laikais mes patys, savo noru, niekieno neverčiami, naudojamės įvairiais skaitmeniniais dalykėliais, kurie gali visais įmanomais ryšio būdais perduoti ir priimti informaciją, internete naršome po įvarius tinklalapius, registruojamės forumuose, socialiniuose tinkluose, rašome blog’us, kišame ten aibę įvairios audio, foto ar video medžiagos. Naudojamės mokėjimo kortelėmis ir el. bankininkyste bei el.komercija. Įvairios valstybinės institucijos, komerciniai bankai, draudimo įstaigos ir pan, kaupia apie mus krūvas įvarios informacijos visokiuose registruose ir vėliau ta informacija dalinasi "rinkodros tikslais" su savo partneriais ir pan., motyvuodami tuo, kad patys tai leidžiame savo parašu po įvairiomis sutartimis, nes mums reikia kreditų, nuolaidų ir t.t, ir kuo greičiau, sugaištant kuo mažiau laiko. Interneto paslaugų teikėjai, mobilaus ryšio operatoriai "logina" (žurnalizuoja), o gal ir įrašinėja mūsų pokalbius mobiliu ar laidiniu telefonu, darboviečių apsaugos serveriai akylai stebi ką mes veikiame internete ar ką rašome tarnybiniu el.paštu. Mūsų visiškai jau nebestebina ir nebevaržo visa vieša ir kartais privati erdvė nukabinėta vaizdo kameromis. Įvairių šalių vyriausybės, deklaruodamos rūpestį mūsų saugumu, įvedinėja biometrinius pasus su RFID mikroschemomis, kiti gi išranda RFID tatuiruotes, kurios subalansuotos gyvūnams, bet tinka ir žmonėms. Visa ta begalė informacijos yra kaupiama skaitmeniniu pavidalu duomenų bazėse įvairiuose kompiuteriniuose tinkluose, kurie tarpusavyje jungiasi internetu ir dėl to yra daugiau ar mažiau pažeidžiami.

Galima būtų tęsti ir toliau. Tačiau ką noriu pasakyti? O gi tai, kad mes, besinaudodamii visomis šiomis technologijomis, skaitmeninėje erdvėje paliekame labai daug pėdsakų, pagal kuriuos galima nusakyti ką mes veikėme, kur lankėmės, ką mėgstame ir t.t., netgi minučių tikslumu, ką ir padarė "Washington Post" žurnalistai savo straipsnyje "Enjoying Technology’s Conveniences But Not Escaping Its Watchful Eyes". Nebeturėtų stebinti kaip triušiai iš mago skrybelės ištraukiami ir viešinami pokalbių, video įrašai. Mūsų privatumas, toks, kokį mes jį suprantame, o ir nebe mūsų pačių pagalbos, pamažu tampa fikcija. O gal aš per daug paranoiškai į tai žiūriu?

Ok, gal kitą kartą parašysiu apie tai, o kaip apsaugoti tą privatumą, bent jau tiek, kiek galime mes patys. 

 

Šis įrašas paskelbtas kategorijoje Computers and Internet. Išsaugokite jo nuorodą.