Čekijos pilys. Antra diena

Antroji kelionės diena prasidėjo apie 170 km nuo pirmojo tikslo ir apie 70 km nuo Lenkijos – Čekijos pasienio, kurie važiuojant visai nebloga magistrale buvo įveikti labai greitai. Likus 7 km iki sienos pasipildėme kuro ir praktiškai čia padarėme maža klaidelę. Esmė tame, kad Čekijoje autostrados ir į jas panašus keliai yra mokami, tad reikia įsigyti lipduką minimum 7 dienoms. Kadangi nei kolonėlėje, nei lenkiškoje pasienio pusėje to negalėjome padaryti mokant kortele, o išsigrininti dar papildomai lenkiškų zlotų kaip ir nesinorėjo, buvo nuspręsta tai padaryti Čekijoje. Bet Čekija mus pasitiko tuščia erdve, kur nėra nei keityklų nei kito taško, kur galima būtų nusipirkti tą lipduką. Teko pavačiuoti iki artimiausio miestelio, ir, mūsų laimei, autostrada greitai baigėsi, o už paprastus kelius mokėti nereikia. Bet bėda tame, kad keliuose miesteliuose sekmadienį viskas uždaryta, o vietiniai nelabai galėjo paaiškinti kur viską galima įsigyti. Po kie laiko radome nuošalų motelį su kolonėle, kur viską sutvarkėme ir galėjome atsiskaityti kortele. Dar supratome, kad šioje Čekijos dalyje angliškai susnišnekėti yra beviltiška, iš bėdos vokiškai ar rusiškai, bet ir tai yra daugiau teorija. Pasikeitė ir vairavimo ypatumai, nes patys čekai mėgsta spūstelėti magistralėje, bet preciziškai mažina greitį iki leistino gyvenvietėse, kai lenkai tai visiškai ignoruoja.

20070715_Kromerizas_002 Pagaliau pasiekėme pirmą kelionės tikslą – Kromerižą. Kromerižas mus pasitiko 35 laipsnių karščiu. Todėl, likus keliems šimtams metrų iki navigaciniame kompiuteryje atžymėto kelionės tikslo, kai pamatėme pakeliui nemokamą parkingą ir dar su geru šešėliu po medžiais, nedelsiant ten prisiparkavome. Tai buvo geras pasisirinkimas, nes senamiestye visi parkingai mokami ir jokio šešėlio. Toliau, vedami delniuko, radome turistų informacijos centrą (šiaip visada geriau yra navigacijai nurodyti tokį tikslą, nei abstraktų miesto centrą), kur gavome visą mums reikiamą info apie miestą. Tačiau toli niekur eiti nereikėjo, nes arkivyskupo pilis buvo čia pat už kampo. Kažkaip savaime išsisprendė klausimas kas filmuos. o kas fotografuos. Taigi, šioje kelionėje aš debiutavau kaip movie makeris, o mano bendrakeleivė – kaip fotografė.

Pati pilis išsikiria savo aukštu bokštu, į kurį galima užlipti nusipirkus bilietą. Visą kitą užgožia aplinkui aplipę pastatai, kurie paslepia tikrąjį dydį. Tačiau nemokamai galima įeiti tik į pilies kiemelį ar apeiti pačią pilį ir pasivaikščioti po tikrai nemažą parką, kuriame dar yra savotiškas mini zoologijos sodelis. Apžiūrėti pačios pilies vidų bei jos paveikslų galeriją galima tik su ekskursija, kurioje gidė pasakoja čekiškai, o tau duodamas angliškas jos pasakojimo tekstas. Deja, viduje negalima nei fotografuoti nei filmuoti. Taip buvo visose pilyse, kurias aplankėme. Pats pilies interjeras tikrai pakankamai įspūdingas, salės ir kambariai atspindi 17-19 amžiuose vyravusius stilius ir madas, praktiškai visi daiktai yra susiję su to meto istorinėmis garsenybėmis. Šiaip tikrai sunku perpasakoti kas ten yra, bet pamatyti verta, nes visų kitų to meto pilių vidus tėra tik atspindys. Viską dar apsunkino pilyje tvyranti tvankybė, negelbėjo net kur ne kur praverti langai. Lipimas į bokštą taip pat tapo savotišku ištvermės išbandymu, nes vidus pakankamai įkaitęs, o išlindus viršuje į lauką ne ką vėsiau. Bet atsivėrusi panorama priverčia pamiršti visą karštį.

Tas karštis visai neįkvėpė ilgai bimbinėti po senamiestį. Tad užkandus ir išgėrus po bokalą čekiško alaus prie pilies esančiame bistro bei dar kiek pasivaikščiojus, apie 5 val. vakaro buvo nuspręsta palikti įkaitusį miestą ir judėti link antro kelionės tikslo, pakeliui ieškant nakvynės.

Kelias greit iš autostrados išsuko kalnų link, o vakarop pravažiuodami eilinį Jedovnicos miestelį, jau stipriai vakarop, apsistojome visai pakenčiamame trijų žvaigždučių viešbutyje su labai maloniu administratoriumi, kuris gerai šnekėjo vokiškai, o pamatęs mūsų pasus, pasiūlė kalbėtis rusiškai, kas sekėsi jam gan sunkiai. Su jo pagalba išsirinkome ką valgysime ir gersime vakarienei, kuri, įvertinus porcijų dydžius ir alaus pigumą, gavosi karališkai prabangi ir tuo pačiu pigi, palyginus su Viniaus restoranų kainomis. Po tokios vakarienės būtinai reikėjo prasivaikščioti, o tuo labiau, kad visai šalia tyvuliavo nemažas ežeras, aplink kurį galima pasivaikščioti įrengtais takeliais, pasėdėti ant suolelių ar prie pat vandens esančioje lauko kavinėje.

Tad tokia buvo antroji kelionės ir pirmoji diena Čekijoje.

Laukite tęsinio…

About these ads
This entry was posted in Travel. Bookmark the permalink.